Seimo nario Algirdo Paleckio svetaine

Savaitraštis “Laikas”
2005 balandžio mėn. 26 d.

Izraelyje gyvena daug žmonių, kurie ne tik domisi Lietuva, bet jaučia stiprų vidinį ryšį su mūsų kraštu. Save šie žmonės vadina litvakais – išeiviais ne tik iš Lietuvos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Pagal galiojantį Pilietybės įstatymą iš Lietuvos į etninę tėvynę išvykę asmenys negali pretenduoti į Lietuvos pilietybę. Norint suteikti dvigubą pilietybę litvakams, Seimas turėtų priimti atitinkamas įstatymų pataisas ir prezidentas Valdas Adamkus jau pareiškė, kad jis neprieštarautų, jeigu tai būtų padaryta. Tačiau jis pats jokių pataisų inicijuoti neketina. Beje, ekspertų nuomone, sprendžiant šį klausimą tektų keisti ne tik Pilietybės įstatymą, bet ir Konstituciją. Apie dvigubos pilietybės litvakams suteikimo perspektyvas „Laiko“ žurnalistas Ginas Dabašinskas kalbasi su Seimo socialdemokratų partijos frakcijos nariu Algirdas Paleckiu, kuris neseniai viešėjo Izraelyje.

– Koks įspūdis pirmąkart apsilankius Izraelyje?

– Tai fantastiška šalis, susikūrusi Azijos pakraštyje, galima sakyti, dykumoje tarp dviejų jūrų – Viduržemio ir Arabų. Žinoma, Izraeliui būdingi ir visi Rytų šalies kontrastai. Vis dėlto tai vakarietiškos kultūros šalis, kurioje, beje, gyvena tikrai nemažas būrys litvakų – išeivių iš Lietuvos, labai draugiškai, su didele simpatija žvelgiančių ir į Lietuvą, ir iš jos atvykstančius žmones.

– Ar Izraelį pasiekė Šiaulių miesto tarybos nario nacionaldemokrato Mindaugo Murzos pasisakymai,kviečiantys kovoti prieš „pasaulio žydiją, kuri atseit yra žiauriausias ir klastingiausias europietiškos rasės bei visos žmonijos priešas, totalinio karo kurstytoja“, ir paragino nustumti ją į istorijos šiukšlyną?

– Izraelyje lankiausi dar prieš naujausią antisemitinį M. Murzos išpuolį. Bet apskritai Izraelyje skaudžiai reaguojama į bet kokius antisemitinius pasisakymus – ypač Europos šalyse. Diplomatinio atsako jau sulaukėme: M. Murzos pareiškimą oficialiai pasmerkė Amerikos ambasada ir Izraelio ambasada Baltijos valstybėms, kurios pareiškime, be kita ko, sveikinama greita ir aiški Lietuvos vadovų reakcija į šį apgailėtiną išpuolį. Beje, tai ne pirmas antisemitinis oficialaus žmogaus – Šiaulių miesto tarybos nario M. Murzos pasisakymas. Šiandien veikiantys įstatymai, matyt, veiksmingai neužkerta kelio panašiems dalykams vėl atsirasti ateityje. Tai problema, kurią būtina kuo greičiau spręsti norint ne tik neprarasti savo draugų pasaulyje, bet ir išsaugoti Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, prestižą.

– Per Lietuvos prezidento V. Adamkaus viešnagę Izraelyje kaip tik buvo svarstomos galimybės litvakams suteikti dvigubą pilietybę. Šiandien to neleidžia padaryti dabar galiojantis Pilietybės įstatymas. Kaip vertintumėte tokius litvakų pageidavimus?

– Manyčiau, mūsų Pilietybės įstatymas vis dėlto yra pernelyg griežtas, ypač lyginant su kitų valstybių įstatymais – jį derėtų kiek liberalizuoti. Reikia turėti galvoje, kad šiuolaikinis pasaulis gerokai pasikeitęs: jau nebėra ir, tiesą pasakius, nebegali būti tokio griežto santykio tarp žmogaus ir jo gyvenamosios vietos, kaip, tarkime, buvo prieškario Lietuvoje. Įvairių tautybių išeiviai iš Lietuvos pasklidę po visą pasaulį, ir, turint omeny šiuolaikines sąsajas su viena ar kita šalimi, negalima visiškai atskirti žmogaus nuo jo ar jo protėvių gimtinės. Tai galima pasakyti ir apie žydų tautybės išeivius iš Lietuvos – litvakus, kurie išreiškė pageidavimą turėti ir Lietuvos pilietybę.

– Gvildenant šią temą buvo minimi įvairiausi skaičiai, tarp jų ir toks: dabar Izraelyje gyvena maždaug 200 tūkst. litvakų, kurie tarsi norėtų gauti ir Lietuvos pilietybę. Matyt, ilgainiui – ir susigrąžinti turtą.

– Taip, Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo tas skaičius – 200 tūkst. litvakų, tačiau turėčiau patikslinti: tiek iš viso yra Izraelyje gyvenančių žydų litvakų, turinčių kokių nors giminės šaknų Lietuvoje. O aš siūliau kalbėti apie pagrįstus, t. y. dokumentiškai įrodomus Izraelyje gyvenančių litvakų prašymus suteikti jiems dvigubą pilietybę. Tokių prašymų suteikti dvigubą pilietybę neturėtų būti labai daug, gal kokios kelios dešimtys, na, gal pusšimtis.

Žinoma, tas klausimas susijęs su turto grąžinimu ir todėl pakankamai jautrus. Sutinku, kad šiuos klausimus reikėtų spręsti labai atidžiai ir atsakingai, nenukrypstant į kraštutinumus. Tačiau šiuo atveju man svarbiau pats principas – ar apskritai atmesti bet kokius siekius patikslinti pilietybės įstatymą, ar mėginti liberalizuoti jo normas, kad jos atitiktų vakarietiškomis vertybėmis grįsto pasaulio dvasią. Aš laikyčiausi pastarojo požiūrio.

– Tačiau savo šaknų Lietuvoje gali pradėti ieškoti ne tik litvakai, bet ir Vilniaus krašto lenkai ar Klaipėdos krašto vokiečiai. Matyt, daugelį gąsdintų tai, kad padarius išimtį litvakams, tektų daryti ir daugiau išimčių – juk visi žmonės yra lygūs.

– Žinoma, visi žmonės – lenkai, vokiečiai ar žydai yra lygūs pagal prigimtį. Ir jeigu jie, jausdami prigimtinį ryšį su Lietuva, norėtų jį kaip nors įtvirtinti, įforminti, tikrai nematyčiau čia jokios blogybės. Kodėl mums atrodo, kad žmonės, norintys dar labiau susisieti su mūsų kraštu, atvyktų čia tik ko nors atsiimti, o ne duoti? Natūralu manyti, kad jie, savo šalies piliečiai ir patriotai, nori padėti Lietuvai. Jie siektų čia investuoti ne tik prisiminimus ar nostalgiją, bet ir realius pinigus, kapitalą, plėtoti savo verslą. Kodėl gi ne?

Juk kalbame apie abipusiai naudingus ryšius, kurie neišvengiamai turėtų ir medžiaginę išraišką, pavyzdžiui, galėtų padidinti investicijų srautą į Lietuvą. Taigi, jei žmonės, kurie jaučiasi nors kiek susiję su Lietuva, norėtų turėti dvigubą – vadinasi, ir Lietuvos – pilietybę, jei mūsų šalies institucijos matytų prasmę patikslinti įstatymus, panaikinti šioje srityje dabar galiojančius apribojimus, laimėtume neabejotinai visi.

– Tačiau daugelio širdį vis dėlto gniaužia baimė: pirmiausia – pilietybė, o paskui jau ir turtas.

– Kad nuraminčiau, pakartosiu dar sykį: dvigubos pilietybės įteisinimas susijęs su turto grąžinimu, tačiau tik iš dalies. Juk tolerantiškiau žvelgdami ir liberalizuodami pilietybės įstatymą puikiai galime pasirinkti konservatyvesnį turto grąžinimo variantą, juolab kad argumentų, pagrindžiančių tokį požiūrį, yra daugiau nei pakankamai. Juk akivaizdu, kad galimybė gauti pilietybę savaime neimplikuoja turto grąžinimo – tai nors ir susiję, tačiau skirtingi klausimai.

Mažai ir ne itin turtingai valstybei, tokiai kaip Lietuva, net žvelgiant vien pragmatiškai, verta turėti pasaulyje kuo daugiau žmonių, kurie ne tik jaučia ryšį su šiuo kraštu, bet ir pasirengę prisidėti prie jo suklestėjimo. Todėl, manyčiau, suteikdami litvakams – išeiviams iš Lietuvos – dvigubą pilietybę veikiau padarytume Lietuvą turtingesnę, o ne atvirkščiai.